KULINARINIAI  RECEPTAI  / Patarimai namams

 
 

 Šiek tiek apie šį bei tą...


Prie mano visų darbų, savaime aišku, priklauso ir šeimininkavimas,  nors ir nelabai mėgstamas, bet reikalingas. Ir konservavimas..., nes daržas - sodas duoda daug  visokių gėrybių, kurias auginame kol kas dar su malonumu. Apie sodininkavimą rašydavau daug straipsnių į "Lietuvos aidą", jiems visiems paskirta yra ir svetainė http://audrones-straipsniai.tinkle.lt.

Visi čia dedami receptai yra nuskenuoti nuo žurnalų "Savaitė su TV", "Moters savaitgalis", Laimos Muktupavela knygos "Pievagrybių testamentas".

Nemanau, kad tai jų autorinės teisės, nes matau,  kad pvz., žurnale "Savaitė su TV"  įdėtas straipsnis "Žaliuokės savo sultyse" yra žodis žodin nurašytas nuo E. Drasutienės knygos "Konservavimas", Vilnius 1967.

Apie tostus

  • Jeigu vyras kalba susirinkusių į pokylį vyrų vardu, visi vyrai su pakeltomis taurėmis atsistoja, taip prisijungdami prie pasakyto tosto.
     
  • Tosto metu visi svečiai nustoja valgyti ir kalbėtis. Nepriimta nugerti iš taurės, kol kalba nebaigta. Šeimininkas turi teisę pakelti tostą už bet kurį iš savo svečių, o svečiai - pokylio kaltininko ar namų šeimininko garbei. Sakant tostą už namų šeimininką derėtų paminėti ir šeimininkę.
     
  • Toste, kuris sakomas kaip komplimentas, turi atsispindėti nuoširdus susižavėjimas ir neperdėti faktai, ypač kai kalbama apie amžių ar jubiliato nuopelnus. Užuot ištarę abejotiną frazę, pavyzdžiui, „jūs jauna ir viliojanti", 60-metei damai geriau papasakokite apie jos gerumą ir protą.
     
  • Atminkite, kad gerame toste svarbiausia - gili prasmė, trumpumas ir paprastai pateikta mintis.

Ko nereikia

  • Nepriimta sakyti tostus su kokteiliais.
  • Tostas - savanoriškas reikalas. Neįkalbinėkite ir juo labiau nereikalaukite tarti sveikinamąjį žodį. Prieš paskelbdami tosto sakytoją, gaukite jo sutikimą nors žvilgsniu.
  • Nevarginkite žmonių itin ilga, painia kalba. 3 minutės vienam tostui - optimalus laikas.

TRAUKTINĖS

Norint pagaminti „aptiekoriška" vadinamą degtinę, reikėjo turėti: pelynų ir puplaiškių po saują, imbiero ir ajero po nykštį, ąžuolo žievės pusę sprindžio, pusės apelsino luobą, levandos ar gailio lapų žiupsnį, karčiojo migdolo branduolių porą ar slyvos - keturis, šventagaršvės grūstų šaknų šaukštelį, stiklinę cukraus penkioms stiklinėms degtinės užpildavo.

Kmyninei: žiognagės išnokintų šakniastiebių žiupsnelis, spanguolių medaus šaukštas, barkūno, gardulokės ar anyžių, erškėčio lapelių po žiupsnį, kmynų šaukštas su kaupu; visa tai su stikline gerai sunokusių spanguolių ir dviem stiklinėm cukraus ištrinama, šešiais pusbuteliais (1,5 1) degtinės užpilama.

Vyšninei: saują vyšnių vėsioj krosny sunokindavo, sugrūsdavo, penkias saujas saulėje lėtai išdžiovindavo. Kiek vyšnių, tiek ir cukraus pridėdavo, saują vyšnių dviem pusbuteliais (0,5 1) užpildavo, dvi savaites ant šviesaus lango išlaikydavo.

Darydavo vyšninę ne tik iš uogelių: bent penkis kartus per vasarą lapus skindavo - nuo dar susiglaudusio ligi gelsti pradėjusio. Vos prasiskleidusių žiedų, dar vaisių kotelių ir pačių vaisių parinkdavo. Žiedus sudžiovindavo greit, o visas kitas dalis nokinte nokindavo. Lygiomis sumaišydavo, dar truputį žievės nuo jaunų šakučių pridėdavo, žiupsnį cukraus ar medaus šaukštelį degtine užpildavo, kiek reikia pritraukdavo.

E.Šimkūnaitė. „Gyvenimas be tablečių"

 

 

blog comments powered by Disqus  Powered by Disqus  
 
 

Atnaujinta: 2014.04.28

  Psl 133